Ji labai dažnai sėdi, dėl neaiškių priežasčių.
Už lango oras tobulas, ji gali skaityti knygą, toliau lavinti savo piešimo įgūdžius, įrodinėti teoremas prieštaros būdu, bet ji tiesiog pasidaro šešetą sumuštinaičių su kumpiu ir kelioms valandėlėms nutūpia prie kompiuterio.
Labai dažnai ji bjauri pati sau, bet dėl neaiškių priežasčių ne ima save į rankas, bet kankina ir toliau.
Galbūt priežastis ta, kad šis ruduo vargiai bus toks stebuklingas, koks buvo prieš metus. Žinoma, ji nesulauks gerų dienų, jei nepasidarys jų pati, ir puikiai tai supranta. Tačiau kažkokios suknistos apatijos viskam nepataiso nei geltona spalva už lango, nei paprasčiausias labanakt, siunčiamas mielo žmogaus.
Greitai ji taps stora karvė, ir tada, ji verks čia dar labiau, nei verkia šiandien.
STOJASI IR EINA, vardan kokybiško rudens, o ne vardan didelio užpakalio.