Ji labai dažnai sėdi, dėl neaiškių priežasčių.
Už lango oras tobulas, ji gali skaityti knygą, toliau lavinti savo piešimo įgūdžius, įrodinėti teoremas prieštaros būdu, bet ji tiesiog pasidaro šešetą sumuštinaičių su kumpiu ir kelioms valandėlėms nutūpia prie kompiuterio.
Labai dažnai ji bjauri pati sau, bet dėl neaiškių priežasčių ne ima save į rankas, bet kankina ir toliau.
Galbūt priežastis ta, kad šis ruduo vargiai bus toks stebuklingas, koks buvo prieš metus. Žinoma, ji nesulauks gerų dienų, jei nepasidarys jų pati, ir puikiai tai supranta. Tačiau kažkokios suknistos apatijos viskam nepataiso nei geltona spalva už lango, nei paprasčiausias labanakt, siunčiamas mielo žmogaus.
Greitai ji taps stora karvė, ir tada, ji verks čia dar labiau, nei verkia šiandien.
STOJASI IR EINA, vardan kokybiško rudens, o ne vardan didelio užpakalio.

Prologas

Ji jau gan senai nerašė, nors nuo pat vaikystės savo mintis įamžindavo spalvingose užrašų knygelėse su spynelėmis. Po to vardan slaptumo išmesdavo jų raktelius, tačiau neiškentus tekdavo išlaužti spyną.
Kodėl ji pradėjo tai daryti vėl, nežinia.
Galbūt ji per daug rašo mokykloje, todėl internetinė erdvė - viena iš alternatyvų rankelių varginimui. Galbūt jai neužtenka išklausančių draugių, ji norinti pasipasakoti plačiai auditorijai. Galbūt ji nori išgarsėti ir tapti viena iš geriausių mados bei gyvenimo būdo blogerių. Galbūt ji nori pasilavinti ir gauti geresnius pažymius už rašinėlius mokykloje. Galbūt ji tokia unikali asmenybė ir tiek daug veikia gyvenime, kad nori nenori tenka šviesti paprastuosius.
Kai ten bebūtų, sėkmės ir kantrybės jai, pildant kątik pagimdytą ironiškai rožinį blogą.